„Tu mane laikai“
Paleisti šaukė ji visa širdimi ir visu kūnu. Ji spyriojosi ir trypčiojo. Kūnas nepratęs prie šilumos, o širdis nepratusi prie svaiginančio silpnumo. Akmeniu ji pavirsti norėjo – griebtis vienintelio žinomo būdo nepasiduoti silpnumui.
Jos trapi siela skirta tik tamsai ir nebūčiai, o kūnas puošiasi akmeniniais šarvais.
Vis tik ir akmuo sušąla, subyra kaip šalna apsitraukusi balutė po kojomis. Ji nuoga, o jis apsiveja ją rankomis. Ji šaukia, tačiau jis klausosi. Ji bijo, bet jis nepaleidžia. Ji tiesia rankas tamsai sugrįžti, bet jis švelniai priglaudžia jos galvą prie savo krūtinės.
„Klausykis mano širdies dūžių, – be žodžių taria jis, – plakime viena širdimi.“
Skaitmeninio darbo spauda ant drobės. Paveikslo dydis 180x120 cm. (Galimi ir mažesni dydžiai ir rėminimas, dėl kainų kreiptis asmeniškai).
180x120 cm darbų kainos:
1. Spauda ant drobės su UV apsauga, mediniu porėmiu, paruošta kabinimui ant sienos - 400 Eur + pristatymas*
2. Spauda ant drobės su UV apsauga, be medinio porėmio (jei paveikslą pageidaujate įsirėminti patys) - 310 Eur + pristatymas*
* Pristatymo kaštus padengia pirkėjas. Dėl daugiau informacijos galite susisiekti asmenine žinute.
Likutis: 8 vnt.
Šis darbas atsirado iš jausmo, jei dar tiksliau iš žmogaus, kuris sukelia tą jausmą. Pastarieji metai buvo kaip ne itin linksmi atrakcionų kalneliai, su daug kritimų žemyn, kai skrandis prisispaudžia prie krūtinės. Nerimas, panikos priepuoliai, išsekimas - buvo dažnas palydovas. Ir šiame sunkiame laike įvyko kai kas nuostabaus. Kai pati sau buvau per sunki, kitam žmogui tapau tokia lengva. Kai visada bijojau būti silpna, nes tapsiu atstumta, silpnume jis man leido pražysti. Ir išmokau nebesipriešinti. Ir ne, su niekuo dar nesu patyrusi tokio jausmo - saugumo būti. Būti dieną, mėnesį, metus. Tokios didelės meilės laimėje ir nelaimėje.
Išduosiu vieną iš jo paslapčių, paslaptį, kuri ir tapo šio paveikslo dalimi. Kiekvieną sunkią akimirką jis mane stipriai apkabina, spaudžia savo glėbyje ir su šypsena taria: „Visas dužusias tavo dalis dabar sulipdome į vieną“. Ir kiekvieną kartą, nesvarbu kokios audros šėlsta viduje, nusišypsau ir pradedu juoktis. Kartais tiek užtenka, kad viduje pasidarytų daug šviesiau.